Kamajų bažnyčia

Kamajų bažnyčios bokštų smailių atstatymas

 

Laisvutis Trumponis, Bernardinai.lt

 

Dabartinė Kamajų bažnyčia pastatyta 1903-1909 m. Jos ir viso Kamajų miestelio vaizdas iš esmės pasikeitė po 1944 m., kai karo metu sudegė miestelio centro pastatai, o bažnyčia neteko bokštų smailių. Jai Kamajų centrinė aikštė pamažu atsigauna, tai bažnyčios bokštai iki šiol nesulaukė restauratorių rankų, nors bažnyčia yra neginčijama miestelio dominantė.Prieš pradedant kalbėti apie Kamajų bažnyčią, būtina aptarti patį Kamajų miestelį.

 

Kamajų miestelio urbanistinė sandara

 

Kamajų miestelio centras paskelbtas urbanistikos paminklu. Miestelio urbanistinis branduolys yra, be abejo, centrinė klasicistinė aikštė su keturiomis pagrindinėmis gatvėmis, įsijungiančiomis į aikštę. Labai svarbi ir šalutinė gatvelė, jungianti aikštę su bažnyčios kompleksu, į kurį įeina šventoriuje ir greta jo esantys statiniai bei želdiniai.

Kamajų miestelio urbanistinė raida išsamiai aprašyta ir išnagrinėta prof. habil. dr. Algimanto Miškinio darbuose. Miestelio aikštė yra apytikriai kvadrato formos, 1,5 ha ploto, ir turi ryškų nuolydį į vieną pusę. Aukščių skirtumas tarp vakarinės ir rytinės aikštės ribos sudaro 5,0 m. Tokių ar panašių aikščių Lietuvoje nėra daug.

Atokiau nuo aikštės stovinti bažnyčia turi ne tiktai glaudų ir aiškų funkcinį bei urbanistinį ryšį su aikšte, bet ir esminę įtaką aikštės apstatymo architektūriniam sprendimui bei viso miestelio centro bendram vaizdui. Ypač aiškiai tą parodo išlikę prieškarinės nuotraukos bei pagal jas padaryti piešiniai, kuriuose matyti aikštės apstatymas 1-2 aukštų pastatais ir didingas bažnyčios tūris užnugaryje.

 

Kai kurie Kamajų miestelio istorijos bruožai

 

Daugiausia istorinių duomenų apie Kamajus yra pateikta A.Baliulio ir A.Miškinio publikacijose. Nekartodamas jų, paminėsiu tiktai atskirus faktus. Kamajų miestelio gyventojų skaičius kito taip: 1724 m. – apie 100-120 žmonių, 1800 m. – apie 300, 1860 m. – apie 500, 1897 m. – 1105, 1923 m. – 701, 1940 m. – 750, 1959 m. – 504, 1969 m. – 464, 1977 m. – 685, 2001 m. – 681 žmogus. Matome, kad po abiejų karų gyventojų skaičius miestelyje gerokai sumažėjo, o po antrojo pasaulinio karo net ir 1977 m. bei 2001 m. Kamajai gyventojų skaičiumi dar nepasiekė prieškarinio lygio.

XVII šimtmečio pirmojoje pusėje (apie 1635 m.) Kamajuose pastatyta pirmoji medinė bažnyčia. 1745 m. paminėta sinagoga, turgus (vadinasi, jau yra miestelio aikštė) ir naujasis kelias į Rokiškį. 1774 m. įkurta parapijos mokykla, 1864 m. – valdiška rusiška pradžios mokykla. Tiktai susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, vadinamuoju tarpukariu, Kamajuose įsteigta valstybinė lietuviška mokykla, 1932 m. – biblioteka, 1933 m. pastatytas paminklas A. Strazdui, 1940 m. jau veikė 20 vietų ligoninė, ambulatorija, vaistinė, veterinarijos punktas, paštas, kooperatyvas, kredito draugija. Parduotuvių, užeigų, dirbtuvių, įmonių čia neminėsime, jų buvo visais laikais.

Didžiausią smūgį Kamajai patyrė per praėjusį karą. Po nelaimingos, tiesiog tragiškos Kamajams 1944 metų vasaros, kai miestelis ir gretimi kaimai liepos mėnesį bent dviem savaitėms atsidūrė fronto linijoje, praktiškai nebeliko nei miestelio aikštę supusių, nei viso centro medinių pastatų, kurie sudegė, o mūriniai pastatai buvo pusiau sugriauti. Bažnyčia nesudegė, bet buvo smarkiai apdaužyta artilerijos sviedinių, neteko bokštų smailių.

Po karo Kamajai kėlėsi iš pelenų bei griuvėsių labai sunkiai ir iš lėto. Išvalius gaisravietes dar ilgai centrinė aikštė buvo pustuštė ir atrodė labai nykiai.

 

Kamajų miestelio centro atstatymas

 

Pirmaisiais pokario metais Kamajai atsistatinėjo stichiškai, tačiau centrinėje aikštėje buvo pastatyti tiktai 2-3 gyvenamieji namai. Net ir po kolektyvizacijos neatsirado daugiau norinčių čia statytis individualius gyvenamuosius namus. Galbūt todėl, kad per karą sudegusių pastatų sklypai priklausė čia gyvenusiems žydams, kurie hitlerininkų buvo išvežti ir sunaikinti.

Tiktai 1958 m. buvo sudaryta Kamajų miestelio suplanavimo schema, o 1969 m. planavimo projektas, pagal kuriuos miestelio centro tušti sklypai buvo „rezervuoti visuomeninių pastatų statybai“ (A. Miškinis).

 

Praėjus maždaug 25 metams po karo, Kamajų centrinė aikštė pagaliau sulaukė ją formuojančių kapitalinių, daugiausia visuomeninių, pastatų. Aikštės šiaurinėje pusėje pastatyta dviaukštė tipinė parduotuvė su valgykla ir ambulatorijos su vaistine pastatas, rytų pusėje – tipinis elektros tinklų gamybinės bazės su butais pastatas, pietų pusėje – individualus kolūkio kontoros pastatas. Aukščiausia reljefo požiūriu ir labiausiai reprezentacinė vakarinė aikštės pusė turėtų kelti šiuo metu didžiausią rūpestį. Stichiškai ir lipdymo būdu besiplečiantis komercinis pastatas tikrai nepuošia šios atsakingos vietos, o buvusio klasicistinio austerijos pastato likučiai tolydžio nyksta, jų likimas neaiškus.

 

Kamajų miestelio svarba Rokiškio rajonui

 

Kamajai – pirmas Rokiškio rajono miestelis važiuojant nuo Vilniaus ir Kauno pusės, tarytum savotiški vartai į Rokiškio žemę. Taip pat Kamajus galima pavadinti Rokiškio rajono vizitine kortele. Kiekvienam svečiui Kamajai turėtų sudaryti įspūdį apie rokiškėnų susitvarkymą, rūpinimąsi urbanistine, gamtine ir kultūrine aplinka, meilę istorijos ir meno paminklams, darbštumą ir svetingumą. Kamajų miestelio bendras vaizdas turėtų būti ne tiktai kamajiškių, bet ir visų rokiškėnų įvaizdžio ir prestižo klausimas. Todėl tiek Rokiškio rajono savivaldybė, tiek ir visas rajono elitas turėtų skirti daugiau dėmesio Kamajų problemoms.

Kamajų miestelio klasicistinio suplanavimo aikštei tvarkyti buvo parengtas projektas, kuris palaipsniui įgyvendinamas. Reikia tikėti, kad ši savita aikštė, neturinti analogo Lietuvoje, po keleto metų bus reikiamai sutvarkyta ir darys gerą įspūdį kiekvienam lankytojui. Kamajų seniūnijai nuosekliai rūpinantis finansavimo ir darbų organizavimo klausimais šiuo metu jau pakloti būtiniausi inžineriniai tinklai, baigiama tvarkyti A. Strazdo paminklo aplinka, remontuojamas istorinę vertę turintis aikštės grindinys, vykdomi eismo organizavimo darbai. Likusieji aktualūs darbai – automobilių stovėjimo aikštelių įrengimas, aikštės apšvietimas, šaligatvių nutiesimas, apželdinimas – bus vykdomi artimiausioje ateityje. Žinoma, dideli darbai laukia ne tik aikštėje, bet ir visoje centro teritorijoje, pagrindinėse ir kitose gatvėse, visame miestelyje, jau nekalbant apie rytinę Kamajų apylanką.

Tvarkant miestelio viešąsias erdves, iš karto iškyla ir bažnyčios komplekso tvarkymo klausimas, kadangi bažnyčia ir miestelio centrinė aikštė sudaro nedalomą visumą. Tuo pačiu  būtina akcentuoti, kad buvusių bažnyčios bokštų smailių laužytas siluetas yra taip pat unikalus – kitos tokios bažnyčios Lietuvoje nėra. Atkurti bažnyčios bokštų smailes ir tokiu būdu užtikrinti darnią Kamajų miestelio centro vienovę – artimiausios ateities uždavinys.

 

Kamajų bažnyčios trumpa charakteristika

 

Kamajų bažnyčios statybos komitetas buvo sudarytas 1896 m. Nors susirašinėjimas dėl statybos leidimo buvo pradėtas jau 1892 m., tačiau leidimas buvo gautas ne iš karto. 1895 m. buvo gautas neigiamas gubernatoriaus atsakymas, o 1896 m. gautas diplomatiškas pritarimas statybai. Senoji medinė bažnyčia nugriauta 1897 m. Dabartinės mūrinės bažnyčios statyba vyko 1903-1909 m. Net 1909 m. kai kurie darbai dar buvo neužbaigti, ir buvo atnaujintas bažnyčios statybos komitetas.

 

Kamajų bažnyčią suprojektavo civilinis inžinierius iš Rygos Florijonas Vyganovskis, turėjęs universalią statybos, gamybos ir komercijos firmą Rygoje, taip pat specializavęsis projektuoti neogotikos stiliaus bažnyčias. Be Kamajų bažnyčios, jis Lietuvoje dar yra suprojektavęs Josvainių, Panemunėlio, Naujamiesčio, Pabiržės ir kt. bažnyčias, taip pat Kauno bazilikos koplyčią. Pačių jo parengtų projektų niekam neteko matyti. Gaila, kad ir Kamajų bažnyčios projektas iki šiol taip pat nerastas. Išsamesnius duomenis apie Florijoną Vyganovskį, jo firmą ir jo parengtus projektus galbūt galima aptikti Rygos ar kituose archyvuose.

Kaip teigiama „Lietuvos architektūros istorijos“ III tome, Vyganovskio sukurtų bažnyčių fasadų formos santūrios, „kietokos“, tačiau išraiškingos ir dažnai originalios, ypač turint galvoje bokštų smailes, k.a., laužyto kontūro bei silueto Kamajų bažnyčios arba dvišakę Panemunėlio bažnyčios.

Kamajų bažnyčios architektūra detaliai apibūdinta 2005 m. Nekilnojamų kultūros vertybių registre. Apibendrinant galima teigti, kad Kamajų bažnyčia yra gana didelė, monumentali, trinavė, jos planas kryžminis, tūris halinis, fasadai raudonų plytų, stogai skardiniai, interjeras šviesus ir pakankamai puošnus. Skliautus remia galingi pilioriai, susidedantys iš kolonų pluošto, su ornamentiniais kapiteliais. Sienų storis navų dalyje 1,2 m, bokštų dalyje ~ 2,0 m. Bažnyčios pagrindiniai matmenys tokie: ilgis – 48 m, plotis – 24 m, aukštis iki skliautų viršaus – 21 m (čia visur vidaus matmenys); bokštų mūro aukštis iki smailių – ~31 m, buvusių medinių apskardintų smailių aukštis – ~24-26 m, bendras buvusių bokštų aukštis iki kryžių viršaus – ~57,5 m (bažnyčios bokštų aukščių duomenys – pagal fotogrametrinius matavimus, pateiktus smailių atstatymo projekte). Bažnyčios interjerą puošia trys ąžuoliniai neogotikiniai altoriai, sakykla ir aštuonios klausyklos, taip pat vargonai ir kiti įrangos elementai. Vitražai neišliko, per karą sunaikinti. Smulkiau aptarinėti bažnyčios interjerą ir vidaus įrangą bei meno objektus, matyt, nėra reikalo, nes jie išsamiau aprašyti kun. J.Kriščiūno „Tr. K. b. ist.“, B.Kviklio „Lietuvos bažnyčios“, P.Blaževičiaus „Rokiškio krašto bažnyčios“ ir Nekilnojamų kultūros vertybių registre.

Įsidėmėtina solidi šventoriaus tvora, vartai ir šiek tiek vėliau greta pastatyta jau kito stiliaus, bet taip pat raudonų plytų buvusi klebonija. Šventorius susilieja su senosiomis kapinėmis, jame yra statinių (pvz. šarvojimo koplyčia), kapų ir kitų meninių akcentų.

Kadangi Kamajų bažnyčia, kaip minėta, galutinai buvo užbaigta statyti tiktai 1909 m., dabar turėtų švęsti savo šimtmečio jubiliejų.

Glaustai charakterizuojant Kamajų bažnyčią pabrėžtina, kad ji yra iš esmės gryno neogotikos stiliaus, dvibokštė, raudonų plytų, netinkuota (tinkuotas tik vidus), skardos stogu, su buvusiomis medinėmis apskardintomis bokštų smailėmis.

 

Neogotikos fenomenas Lietuvoje

 

Sovietmečiu neogotika buvo vadinama pseudogotika. Požiūris į ją buvo skeptiškas arba tiesiog niekinamas. Kauno politechnikos institute 6-ame dešimtmetyje nei meno istorijos, nei architektūros istorijos paskaitose neogotika nebuvo nagrinėjama. Tylos politika neogotikos klausimu tęsėsi iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Ir tiktai pardedant turbūt 1992 metais pasirodė pirmosios neogotiką gvildenančios publikacijos spaudoje, pvz., architektūros istorikės habil. daktarės Algės Jankevičienės išsamus iliustruotas straipsnis žurnalo „Mokslas ir Lietuva“ 1992 m. 1-ame numeryje „Lietuvos neogotikinės bažnyčios ir jų kūrėjai“.

Neogotika – kas tai per reiškinys? Neminint atskirų šio stiliaus civilinės architektūros pavyzdžių miestuose ir dvarų sodybose, neogotika Lietuvoje plačiausiai pasireiškė sakralinėje architektūroje ir, tarp kitko, periferijoje, kadangi didžiuosiuose miestuose neogotikinių bažnyčių nėra, išskyrus Naujosios Vilnios bažnyčią.

Reikia trumpai paminėti neogotikinių bažnyčių atsiradimo Lietuvoje istoriją. Architektūros istorikė Algė Jankevičienė rašo:

„Antroje XIX a. pusėje sunkios carinės (Rusijos – aut.) priespaudos sąlygomis Katalikų bažnyčia buvo svarbiausias lietuvių tautos dvasinis ramstis. Ji vienijo žmones, teikė ryžto kovoje su rusifikacija ir prievarta brukama stačiatikybe. Todėl caro valdžia stengėsi mažinti bažnyčios autoritetą ir poveikį žmonėms. Represijos ypač sustiprėjo po 1863 m. sukilimo. 1864 m. generalgubernatoriaus Muravjovo įsakymu trijų vyskupysčių – Žemaičių, Vilniaus ir Seinų – teritorijoje (jos plotas buvo didesnis nei dabartinė Lietuva) uždaryta daug bažnyčių, uždrausta remontuoti senus ir statyti naujus katalikų sakralinius pastatus. Draudimas galiojo iki 1897 m. Panaikinus draudimą, bažnyčių statyba, ypač periferijos vietovėse, labai suintensyvėjo: vien Žemaičių ir Vilniaus vyskupijose iki I-jo pasaulinio karo buvo pastatyta apie 150 mūrinių bažnyčių. Daugelis jų pakeitė ankstesnes medines, liaudiškas“.

Algė Jankevičienė teigia: „Dabar Lietuvoje yra 73 mūrinės neogotikinės bažnyčios, neskaitant romantizmo laikotarpio (XIX a. vidurys) sakralinių pastatų su neogotikine puošyba…“. Šis skaičius ateityje tikriausiai bus patikslintas.

Šiaip ar taip gana staigiai Lietuvoje paplitusi sakralinė neogotika tvirtai įėjo į Lietuvos kultūrą, daugeliu atveju gerokai pakeitė ir teigiama prasme nulėmė Lietuvos kraštovaizdį. Kamajų bažnyčios bokštų smailės taip pat suteikė miesteliui ryškų akcentą, matomą už kelių (net už 8) kilometrų.

Čia pat reikia pabrėžti mintį, kurios neteko pastebėti literatūroje. Istorizmo laikotarpio ir, pirmiausia, neogotikos stiliaus bažnyčių statybos plėtra Lietuvoje visiškai sutampa su lietuvių tautinio atgimimo sąjūdžiu XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, su lietuvybės ugdymo entuziastų veikla visose srityse. Matyt, tai nėra atsitiktinis sutapimas, o gilesnę simbolinę prasmę turintis dalykas. Nusimetus baudžiavos jungą, o po to – tolydžio atsikratant ilgus dešimtmečius trukusios religinės bei nacionalinės (spaudos draudimas) priespaudos, minėtą sakralinės architektūros bumą galima pavadinti savotišku Lietuvos renesansu.

Sakralinė neogotika dar nepakankamai ištyrinėta, nesurasti daugelio bažnyčių projektai, nenustatyti kai kurių iš jų autoriai, neaptikti statybų eigos archyviniai dokumentai ir pan. Čia dar dideli ateities darbai. Viena aišku, kad sakralinė neogotika yra didelis Lietuvos turtas, kurio vertė kuo toliau, tuo labiau didėja.

 

Lietuvos neogotikinių bažnyčių kūrėjai

 

Neogotikines bažnyčias Lietuvoje projektavo ir statė daugiausia svetimtaučiai architektai arba inžinieriai (lietuvių dar nebuvo). Paminėtini Šachtas, Verneris, Strandmanas, Vyganovskis, Michnevičius, Andriejevas, Golinevičius, Dzekonskis, Šileris ir kt. Iš Florijono Vyganovskio suprojektuotų bažnyčių „Lietuvos architektūros istorijoje“ (III t. 239 ir 240 p.) išskirtinai paminėtos Biržų raj. Pabiržės ir Kėdainių raj. Josvainių bažnyčios, kurių interjeruose „tapyba subtiliai dera su architektūra“ ir „architektūros ir dailės formos sudarė itin darnią ir subtilią sintezę“. Paminėtinas veržlus Naujamiesčio bažnyčios didysis altorius ir jauki Kauno bazilikos koplyčia, kurioje palaidotas kardinolas Vincentas Sladkevičius.

Jeigu prie bažnyčių kūrėjų priskirsime ir statybų užsakovus bei rangovus, juos galima minėti iš geros pusės. Statybinių medžiagų gamyba, apdorojimas, tiekimas, statybų organizavimas beveik visuomet vykdavo sklandžiai, darbų vykdymo priežiūra užtikrindavo reikiamą kokybę. Gal tik retais atvejais statybą sutrikdydavo finansavimo stygius arba darbų vykdymo brokas. Reikia pabrėžti, kad absoliuti dauguma bažnyčių buvo statomos iš parapijiečių suaukotų lėšų, o turtingų fundatorių indėlis buvo nežymus. Plačiai buvo paplitę parapijiečių statybos talkos. Visa tai užfiksuota net specialiose memorialinėse lentose, pvz., Viešintų bažnyčioje.

 

Bandymas atkurti Kamajų bažnyčios bokštus

 

Praūžus 1944 m. fronto audrai, kun. Jonas Kriščiūnas savo rugpjūčio mėn. raporte Panevėžio vyskupui Kazimierui Paltarokui rašo, cituoju: „Bokštas vienas nuo pusės nugriautas, kitas nors ir stovi, bet labai sušaudytas, atrodo, kad iki mūro reikės abudu pabaigti griauti… Šventoriuje krito 3 didelės bombos… Pusė parapijos išdegusios, apie 30 parapijiečių žuvo. Daug ūkininkų liko be gyvulių…“. Kai tokie nuostoliai, pirmaisiais pokario metais sunku buvo galvoti apie bažnyčios bokštų restauravimą. O toliau – visiems žinoma kolektyvizacija. Todėl, kaip prognozavo kun. J. Kriščiūnas, bokštų smailės buvo baigtos griauti, mūro bokštai uždengti lėkštais stogeliais. Tokį sužalotos bažnyčios vaizdą matome jau daugiau kaip 60 metų.

Praėjus po karo apie 40 metų, prieš pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą 1990 m., jau buvo sukaupta lėšų ir dalis medžiagų bažnyčios bokštų smailėms atstatyti. Kun. Petras Kiela buvo pasiryžęs restauruoti bokštus ir 1991 m. užsakė projektą, kurį 1992 metais parengė PRPI. Tačiau viską pavertė niekais pinigų nuvertėjimas ir kt. dalykai. Geriausiai visą šitą neseną istoriją žino Kamajų seniūnas Vytautas Vilys. Praeitais metais, matyt, kun. Raimondo Kazlausko sprendimu, dalis šventoriuje stovėjusios ir dar nesugedusios medienos buvo panaudota bažnyčios grindims remontuoti ir vidaus apdailai.

Šiandien vėl iškyla svarbiausias – lėšų – klausimas. Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas apgailestauja, kad vyskupijos kurija neturi pinigų Kamajų bažnyčios bokštams. Kultūros paveldo departamento direktorius Albinas Kuncevičius sako, kad Lietuvoje yra šimtai griūvančių dvarų, kuriuos reikia gelbėti. Belieka tikėtis turtingesnių kamajiškių, rokiškėnų ir kt. Lietuvos, ir galbūt ne tik Lietuvos, gyventojų paramos.

Teko girdėti kai kurių tikinčiųjų ir dvasininkų nuomonę, kad bažnyčioje sėkmingai vyksta pamaldos net ir nugriovus bokštų smailes. Pagal šią logiką visos bažnyčios galėtų būti bebokštės. Tačiau istorinė tradicija rodo visai ką kita.

Galų gale, kas gali paneigti, kad Kamajų bažnyčios bokštų smailės reikalingos ne tiek parapijos praktikuojantiems katalikams, kiek visiems kamajiškiams, rokiškėnams ir visai Lietuvai, kurios kraštovaizdį paryškino ir praturtino prieš daugiau kaip šimtą metų atsiradusi sakralinė neogotika ir, be abejo, jai atstovaujanti Kamajų bažnyčia.

Šio straipsnio tikslas – priminti visiems ir įtikinti, kad Kamajų bažnyčios bokštų smailes atstatyti reikia.

Nuo ko pradėti? Miestelio centrinės aikštės tvarkymas prasidėjo nuo apžiūros akto, programos, užduoties ir jų pagrindu sudaryto projekto. Bažnyčios bokštų smailėms atstatyti parengto projekto originalas yra archyve. Ar praėjus 15 metų šį projektą galima panaudoti, gali spręsti ekspertai. Bokštų restauravimo klausimams spręsti, matyt, turėtų susiburti iniciatyvinė grupė, štabas, komitetas ar pan. Čia savo nuomonę turėtų pasakyti Rokiškio rajono savivaldybė kartu su Kamajų seniūnija. Belieka laukti gerų naujienų.

Straipsnis parengtas pranešimo, skaityto konferencijoje „K.Šešelgio skaitymai“ Rokiškyje 2007 04 26, pagrindu.

 

Bernardinai.lt
2007-09-18

 


Kamajų Šv. Kazimiero bažnyčia: archyvinė medžiaga
Dr. Aldona Vasiliauskienė, Lietuvos aidas, 07 03 2013

 


Lietuvoje šiuo metu yra 17 bažnyčių tituluotų vienintelio Lietuvos šventojo - Karalaičio Kazimiero vardu. Kauno arkivyskupijoje - dvi: Lančiūnavos (Kėdainių dekanatas) ir Žemaitkiemio Ukmergės dekanatas); Panevėžio vyskupijoje - dvi: Baltriškės (rektoratas, Zarasų dekanatas) ir Kamajai (Rokiškio dekanatas); Telšių vyskupijoje - keturios: Baubliai (II-ji Budrių parapijos bažnyčia, Palangos dekanatas), Klaipėda (Klaipėdos dekanatas), Saugos (Šilutės dekanatas) ir Vėžaičiai (Gargždų dekanatas); Vilkaviškio vyskupijoje - penkios: Aleksotas (Aleksoto dekanatas), Alytus (Alytaus dekanatas), Igliauka (Marijampolės dekanatas), Kučiūnai (Lazdijų dekanatas), Lekėčiai (Šakių dekanatas); Vilniaus arkivyskupijoje - keturios: Medininkai (Švč. Trejybės ir Šv. Kazimiero, Nemenčinės dekanatas), Pavoverė (Švenčionių dekanatas), Naujoji Vilnia (Vilniaus dekanatas) ir Vilnius (rektoratas, jėzuitų).
Kun. Andrius Šukys prie Kamajų Šv. Kazimiero bažnyčios
Dabartinė (t. y. trečioji) Kamajų Šv. Kazimiero bažnyčia šįmet mini 100 metų, nors, pasak Rokiškio rajono architekto Laisvučio Aleksandro Trumponio, ji užbaigta statyti tik 1909 m.
Pirmoji bažnyčia pastatyta 1635 m., antroji - 1737 m. ir trečioji - mūrinė 1897-1903 m.
Šią, trečiąją bažnyčią suprojektavo inžinierius iš Rygos Florijonas Vyganovskis (suprojektavęs Josvainių, Panemunėlio, Pabiržės ir kt. bažnyčias, taip pat Kauno bazilikos koplyčią). Senoji bažnyčia buvo nugriauta 1897 m., o naujosios - mūrinės bažnyčios statyba, kaip teigia L. A. Trumponis, vyko 1903-1909 m. Tačiau Panevėžio vyskupijos kurijoje saugomose šios parapijos bylose esantis inventoriaus aprašas liudija, kad minėtos bažnyčios statyba baigta 1903 m. (Apie Kamajų Šv. Kazimiero bažnyčią prieš 10 metų rašyta „Lietuvos Aide" (2003 11 06. Nr. 259. P. 8).
Kamajų Šv. Kazimiero bažnyčia su bokštų smailėmis (iki 1944 m.)
„Lietuvos Aido" skaitytoją supažindinsime su Rokiškio rajono architekto Laisvučio Aleksandro Trumponio pranešimu „Kamajų bažnyčios bokštų smailių atstatymas" skaitytu 2007 m. balandžio 26 d. Rokiškyje vykusioje konferencijoje „K. Šešelgio skaitymai". Pranešimo medžiaga saugoma Panevėžio vyskupijos kurijos archyvo (PVKA) bylose „Kamajai" ir „Kamajai Šv. Kazimiero..."
L. A. Trumponis rašo, kad 1944 m. liepos mėnesį miestelis ir gretimi kaimai beveik dvi savaites atsidūrė fronto linijoje: mediniai pastatai sudegė, mūriniai buvo apgriauti. Bažnyčia nesudegė, bet buvo sunkiai apdaužyta artilerijos sviedinių, neteko bokšto smailių.
Sovietmečiu apie restauraciją nebuvo nei kalbos - tad bokštų smailės baigtos griauti, mūro bokštai uždengti lėkštais stogeliais - taip tęsėsi per 60 metų.
1974 birželio 4 d. Kamajų Šv. Kazimiero parapiją ir kun. Antano Gobio (1906 05 04-1937 05 22-1995 06 14) perėmė kun. Petras Kiela (1921 01 15-1946 06 16-2001 07 15), dirbęs čia iki mirties. Per 27 darbo Kamajuose metus kun. A. Kiela nemaža atliko bažnyčios remontų, puošybos ir tvarkymo darbų: bažnyčia buvo išdekoruota, sutvarkyta elektros instaliacija, įvesti garsiakalbiai, sutvarkyta didelė dalis bažnyčios stogo. Pradėta galvoti apie bokštų smailių atstatymą, jau laisvėjant politiniam klimatui imtos kaupti lėšos.
1990 m. jau buvo sukaupta lėšų ir dalis medžiagų bokštų smailėms atstatyti. Kun. Petras Kiela 1991 m. buvo užsakęs projektą, kurį 1992 m. parengė PRPI, tačiau pinigams nuvertėjus, numatytiems darbams jų nebeužteko. O dalis šventoriuje stovėjusios ir dar nesugedusios medienos 2006 m. buvo panaudota bažnyčios grindims remontuoti ir vidaus apdailai.
2013 m. birželio 23 d. Kamajuose kun. Andrius Šukys pašventino koplytstulpį Šv. Jonui (autorius Narcizas Vilutis)
Architektas L. A. Trumponis rašo, kad Kamajų Šv. Kazimiero bažnyčia yra beveik gryno neogotikos stiliaus, dvibokštė, raudonų plytų, netinkuota (tinkuotas tik vidus), skardos stogu, su buvusiomis medinėmis apskardintomis bokštų smailėmis, kurios Kamajų miesteliui suteikdavo ryškų akcentą, matomą net už 8 kilometrų.
Kamajų Šv. Kazimiero bažnyčios bokštų smailių atstatymo projektą jau minėtas architektas L.A. Trumponis pateikė 2007 m. balandžio 26 d.
Po 2007 gegužės 28 d. audros buvo nuplėštas vieno bokšto laikinas stogas, o kito bokšto išklibintas. Tad susidarė palanki situacija nebedengti laikinų stogų, o atstatyti bokštų smailes. Dėl finansinės paramos bokštų smailių atstatymui Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas kreipėsi į tuometinį Lietuvos Respublikos Ministrą pirmininką Gediminą Kirkilą... Deja, Kamajų Šv. Kazimiero bokštų smailės ir šiandieną neatstatytos...
2011 m. balandžio 29 d. (dekretas Nr. 85/11) Kamajų Šv. Kazimiero parapijos klebonu ir Duokiškio Šv. Onos bei Salų Šv. Kryžiaus parapijų administratoriumi paskirtas kun. Andrius Šukys, gegužės 31 d. parapiją perėmė ir čia beveik 10 metų dirbusio kun. Raimondo Kazlausko
Šiuo metu Kamajų Šv. Kazimiero parapijoje vykdomi šventoriaus tvarkymo darbai. Sielovadinėje plotmėje dirbama įvairiomis kryptimis. Parapijos gyvenimas siejamas su liturginiu kalendoriumi ir siekiama tikinčiųjų bendradarbiavimo, atliekant konkrečius darbus ir vykdant evangelizaciją.
2013 m. birželio 23 d. Kamajuose kun. A. Šukys pašventino Šv. Jonui skirtą koplytstulpį (autorius Narcizas Vilutis).